Praėjusių metų spalį Seime įvykusioje Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) organizuotoje konferencijoje apie jaunų pareigūnų pritraukimą ir profesinį parengimą, taip pat apie labiausiai patyrusių motyvavimą likti tarnyboje, be kitų dalyvių, diskutavo LR Prezidento patarėjas, dviejų apskričių policijos viršininkai, du šalies generaliniai komisarai ir Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos dekanė. Pateikiame jų pasisakymų ištraukas.
Buvęs Panevėžio apskrities policijos viršininkas Rimantas Bobinas (2024 m. gruodį baigė tarnybą):
„ Negalime kliautis viltimi, kad įgijęs profesiją jaunimas grįš tarnauti į regioną. Turime imtis universalių priemonių, ieškodami galimybių jaunimui pritraukti. Pavyzdžiui, pasitelkti vietos savivaldos merus, tarybas, kad atsirastų galimybė numatyti rėmimo programas, kad jaunimą skatintų rinktis šią profesiją ir grįžti į savo gimtinę tarnauti. Taip pat gimnazijose bendruomenės pareigūnai galėtų pristatyti policininko profesiją. Sudominti jaunimą nėra paprasta. Kadaise pasirašinėjau su savivaldybėmis bendradarbiavimo sutartis dėl jaunimo pritraukimo. Atrodė, 5 tūkst. eurų pasiūlymas jaunuoliui, kad pabaigęs mokyklą grįžtų į gimtinę ir tarnautų policijoje, bus labai patrauklus. Deja, ateina vienetai.
Ypač sunku regionuose, kurie nutolę nuo didžiųjų miestų: ten jaunimo trūksta ne vien policijai, bet ir kitoms statutinėms tarnyboms, viešųjų paslaugų teikimui.
Jaunimas ten yra „medžiojamas“, ir viskas priklauso nuo to, ką organizacija jam gali pasiūlyti. Kokį darbą, atlygį. Jaunimas dabar protingas, jis pasitikrina, kur eina, ką gaus, iš ko teks gyventi. Tada sprendžia, kokią profesiją rinktis.
Manau, vienintelis būdas toks: jaunimas turi iškart žinoti, kur ateis, kiek uždirbs ir kokios bus socialinės garantijos, tarnaujant iki pat pensijos. O ne tada, kai turės pasirinkti kitą gyvenimo būdą ir pakeisti profesiją dar tarnybos metu. Mes turime garantuoti, kad jis tarnaus visą laiką iki pat pensijos, tai yra, kad jam bus užtikrintos garantijos.“
Buvęs Kauno apskrities policijos viršininkas Mindaugas Baršys, dabar vadovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui:
„Vien jaunų pareigūnų pritraukimas mūsų neišgelbės. Turime žiūrėti ir į dirbančius pareigūnus, kurių mums nepavyksta išlaikyti. Kalbame su žmonėmis apie pagrindines jų išėjimo priežastis. Jos dvi: didelis darbo krūvis ir mažas užmokestis. Nagrinėjau vieno miesto policijos komisariato pareigybes bei atlyginimus. Ten užimtos 52 policijos pareigybės, iš jų 10 žmonių gauna daugiau negu 1500 eurų. Tiek gauna vadovaujantys darbuotojai: komisariato vadovas, skyriaus vadovas ir vyriausieji tyrėjai. O tyrėjo alga prasideda nuo 1070 eurų. Jis gauna krūvį, apie 30 bylų iškart. Ir tiktas tyrėjas, kuris išdirbęs daugiau nei 30 metų, gauna 1360 eurų.
Suprantu, atlyginimai pakilo, juk kažkada svajojome apie 1000 eurų. Bet šalies vidutinis darbo užmokestis gerokai padidėjęs, lyginant su mūsų darbo užmokesčiu.
Ir tada užsisukame rate: sakome, išeina vis daugiau žmonių, reikia daugiau jų parengti. Resursai lieka tie patys, bet prastiname kokybę. Daugiau priiminėjame, devyni mėnesiai, šešios savaitės parengimo. Bet tie žmonės atėję pamato, kas ir kaip, ir išeina. Šiais (2024) metais Kaune 65 žmonės išėjo. Iš jų trečdalis nesulaukė pensinio amžiaus, išėjo „į gatvę“. O 2/3 išeina sulaukę pensijos, nes mes neturime jiems ką pasiūlyti. Jei žmogus policijoje gauna 1300 eurų, tai jis tokį ar panašų atlyginimą gaus bet kur, o papildomai gaus ir pensiją, faktiškai jo pajamos taps didesnės.“
Buvęs policijos generalinis komisaras, Lietuvos policijos veteranų asociacijos garbės narys Vytautas Grigaravičius:
„Būtina tobulinti policijos profesinio rengimo sistemą. Pirminės grandies policijos pareigūnus ruošia Kauno policijos mokykla. Mykolo Romerio universiteto Kauno Viešojo saugumo fakulteto absolventų skaičius didesnės įtakos pareigūnų trūkumo mažinimui neturi – kasmet iš šios mokymo įstaigos į policijos įstaigas ateina vos kelios dešimtys absolventų. Tyrėjais ir kitų grandžių vadovais dirba kitų civilinių specialybių atstovai. Neretai nukenčia darbo kokybė. Mano nuomone, iš dalies dėl nepakankamo profesinio rengimo neretai peržengiami būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo principai, šaunamasis ginklas naudojamas stabdant, vaikantis automobilius, motociklus ir panašiai. Žūsta, sužalojami žmonės, teisiami pareigūnai. Prieš kelis dešimtmečius turėjome savo pasididžiavimą – Lietuvos policijos akademiją. Vėliau dėl politinių užgaidų ji tapo Mykolo Romerio universitetu. Tai buvo pagrindinė policijos pareigūnų ruošimo kalvė, apmaudu, kad ši Alma Mater negrįžtamai išėjo iš VRM pavaldumo. Todėl siūlyčiau atgaivinti prieš kelis metus iškeltą idėją – steigti specializuotą policininkų rengimo įstaigą, kuri galėtų vadintis Policijos kolegija.“
MRU Viešojo saugumo akademijos dekanė Snieguolė Matulienė:
„Esu čia kaip Lietuvos policijos akademijos antros laidos studentė, alumnė mokslo įstaigos, kurios neliko. Visas policijos transformacijas mačiau nuo 1990 metų; atėjau po Sausio 13-osios, mane atvedė ne noras uždirbti pinigų, o noras tarnauti Lietuvai. Ar galima susitarti tarp pareigūnų, politikų? Man, kaip rinkėjai, visą laiką trūksta nuoseklumo rinkimų programose. Jo nėra, kiekvienais metais – nauja daina. Iš skirtingų pusių, voliojam viską kaip norim, bet gynybai ir policijai dėmesio pritrūksta.
Ir aš už ilgalaikį susitarimą – kad tai būtų ilgalaikė strategija. Ne dviejų kadencijų, ne trijų kadencijų, o 30 metų mažiausiai. Tą turi suomiai. Mes visą laiką stebimės, kodėl Suomijos labai tvari švietimo sistema. Jų politikai susėdo, susitarė, ir, kad ir kas ateitų į valdžią, sistemos nekeičia.
Pas mus kiekvienas politinis ciklas nori palikti savo pėdsaką. Ir čia problema, mūsų valstybę vadina reformų valstybe... Sugriauta visa motyvacinė sistema. Sugriauta socialinė gerovė. Jūs kalbate apie pinigus, kuriuos siūlo jauniems pareigūnams. Gauna 10 tūkst. eurų įsikūrimo lėšų mieste ir susitarimą 5 metus įsipareigoti atidirbti. Paskaičiuokime: 10 tūkst. per penkis metus, kasmet po 2 tūkstančius. Juos padalinę iš 12 mėnesių, matome, kokią pridėtinę vertę įsikūrimo lėšomis gauna jaunas žmogus, atėjęs su minimaliu atlyginimu.
Turime kalbėti jau apie valstybės įsipareigojimus jauniems žmonėms. Aš pati buvau jauna specialistė, man valstybė garantavo būsto įsigijimą su 3 proc. palūkanomis, kol grąžinsiu. Ką dabar turi jaunas žmogus, kokios palūkanos? Tad apie ką kalbame? Norėtųsi, kad politikai pirmiausia susitartų, pasirašytų memorandumą, kad tai būtų nepajudinama ir tvirta, būtų nuoseklūs sprendimai dėl atlyginimų augimo, socialinių garantijų. Negalima draskyti ir statyti iš naujo, nes tai daroma kiekvieną kadenciją. Tikrai norėtųsi pasakyti „stop“.
O dėl pareigūnų rengimo: turime patvirtinti patvarią karjeros trajektoriją. Policijos pagrindinė funkcija ne ugdyti ir suteikti aukštąjį išsilavinimą – tam yra aukštosios mokyklos. Bet tai, kad pareigūnai privalo prisidėti prie savo jaunųjų būsimų kolegų ugdymo, verta aptarti. Kad tie patys žmonės, kuriems iki pensijos lieka metai, du, pavargę nuo gausos darbų, nuo inovacijų... Mes tikrai norėtume matyti juos ateinančius dėstyti.“
Prezidento (Nacionalinio saugumo grupės) patarėjas Darius Urbonas:
„Su Prezidentu lankydamiesi regionuose, girdim tą patį: trūksta mokytojų, medicinos darbuotojų, pareigūnų. Demografinė padėtis nėra gerėjanti. Reikia sprendimų plačiąja prasme. Neabejoju, kad tie siūlymai, kas daugiau... Kai viena savivaldybė penkis tūkstančius, kita septynis – tai tikrai ne išeitis. Manau, kad savivaldybės neturėtų konkuruoti tarpusavyje, o turėtų būti valdomi procesai, matant perspektyvą. Nėra gerai, kai vienoje savivaldybėje dėl patrauklios politikos ir galimybių mokėti tam tikrą sumą situacija – gera, o kitoje – nieko nėra...
Sukūrėme tokią valstybės tarnybą, tokį teisinį reguliavimą statutinių įstaigų, kai statutinės organizacijos tarpusavyje konkuruoja. Tai visiškai netinkamas požiūris. Darbdavys nėra policija, darbdavys nėra ugniagesių tarnyba, darbdavys yra valstybė. Turi būti valdomi procesai, turime sukurti sistemą, kurios negalima vėliau išbalansuoti. Kas įvyko per daugybę metų? Policijos pareigūno profesija buvo gana patraukli, nes darbo užmokestis buvo gana adekvatus pagal reikalaujamą kompetenciją, atsakomybę.
Kai viena tarnyba įgyja galimybę mokėti didesnius atlyginimus, prasideda migracija. Tada ateina kiti, sako, mes negalim pritraukti darbuotojų, mums nedaug reikia tų milijonų. Padidina atlyginimus, ir visi pradeda bėgti ten. Ir štai kokią situaciją turime, pateiksiu pavyzdį. Posėdžių salė, daug institucijų. Teisėjo atlyginimas 3500 eurų; prokuroro atlyginimas 1800 (dabar jau apie 3000 eurų); tada tyrėjas, kuris parengė visą bylą, nors jo gal posėdyje nėra, jo vidurkis 1200 eurų; teisėjo padėjėjos 900 eurų, posėdžio sekretoriaus 700. Kyla labai paprastas klausimas: o taip turi būti? Taip yra teisinga? Manau, mes turime sukurti sistemą, kurioje policijos pareigūnas yra šiek tiek aukščiau už kitų tarnybų. Su visa pagarba ugniagesiams, pasieniečiams ir kitoms tarnyboms, jie negali gauti vienodai su policijos pareigūnais. Štai kodėl: policijos pareigūnams keliami didesni reikalavimai kompetencijų prasme, kitoks režimas... Matydami sistemą ir joje ne tik policijos pareigūną, bet ir visus kitus, įstatymiškai įtvirtiname ją ir negalime jos sugriauti. Ir kai kyla vidutinis darbo užmokestis, nieko nereikia išradinėti, tam turime labai paprastą mechanizmą – per indeksavimą arba bazinį dydį, kuris leidžia didinti visiems atlyginimus; tada jie auga proporcingai. Tada neprarandame sistemos ir nėra bėgiojimo tarp institucijų. Sprendimas yra ir galime to laikytis.“
Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla, dabar Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius:
„Kodėl tapau policijos pareigūnu. 1992 metais man labai patraukli buvo Policijos akademija, buvo labai aišku, kas laukia baigus pirmą kursą, kokios perspektyvos po bakalauro studijų, kokios – po magistratūros. Reikia sutvarkyti tam tikrą būsimo pareigūnų gyvenimo ciklą, kuris apimtų Alma Mater, darbingą laikotarpį ir pensinį laikotarpį. Tai yra, kad žmogus, pasirinkdamas pareigūno kelią, matytų, kas jo laukia iki gilios senatvės. Kalbant apie mokymąsi dabar, tai – tam tikras džiazavimas, prasideda problemos. Jei tą klausimą sutvarkytume ir žmogui atsirastų aiškumas, ne tūkstančio naujų potencialių kolegų tikėtumės sulaukti, bet tie skaičiai išaugtų.“
Comments