Visos Ukrainos Nacionalinės policijos profesinės sąjungos (All-Ukrainian union of the National Police) vadovas Georgiienko Gennadii atskleidė, ką šiuo metu veikia policijos pareigūnai; kas ir kaip padeda jų šeimoms ir našlaičiais likusiems vaikams; kiek uždirba šalies pareigūnai bei kitų gyvenimo kare ypatumų. Priminsime, kad ši sąjunga yra Lietuvos policijos profesinės sąjungos partnerė.
Pareigūnai traukėsi paskutiniai
Visuomeninė organizacija Visos Ukrainos Nacionalinės policijos profesinė sąjunga vienija tik policijos darbuotojus ir jų šeimas. Šiai organizacijai priklauso beveik 30 tūkstančių narių. Prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje ir šalyje įvedus karinę padėtį, iki tol buvusios ir įstatymu įtvirtintos teisinės galimybės ginti pareigūnus taip, kaip tai vyko taikos metu, buvo pristabdytos. Profesinės sąjungos funkcijos pakito.
Policininkai priversti vykdyti įsakymus ir būti tarnyboje tiek, kiek reikia. O tos pareigos kare, pasak Gennadii Georgiienko, atrodo taip: „Prasidėjus karui ir priešui veržiantis, policijos pareigūnai pavojingą teritoriją palikdavo paskutiniai. Jie vykdė įsakymus ir iki galo, sutelkę visas jėgas, padėdavo evakuotis neįgaliesiems, lydėdavo į pagalbą skubančių savanorių vilkstines, kai šios lėkė rūpintis silpniausiomis visuomenės grupėmis: nevaikštančiais ligoniais, vaikų namų auklėtiniais. Policijos pareigūnai padėdavo evakuoti kaimus, kuriuose gyveno vien seni žmonės, ir kuriems be pagalbos pasitraukti būtų buvę sunku“. Todėl policija likdavo iki paskutinės minutės, gindama, padėdama, aprūpindama būtiniausiais dalykais, kad maksimalų žmonių skaičių būtų galima evakuoti į saugią teritoriją.
Išdavikai atsakys pagal įstatymą
Daugybė Ukrainos policininkų iš priešo užgrobtų teritorijų buvo perkelti į tas, kuriose jie gali būti naudingi. Tad tūkstančiai pareigūnų iš Donecko, Luhansko sričių atsidūrė centrinėje ir vakarinėje šalies dalyje. Daugelis buvo apšaudyti, pateko į priešo bombarduojamas zonas, į nelaisvę, žuvo ar dingo be žinios. Pašnekovo teigimu, žuvusieji skaičiuojami dešimtimis. Konkretaus skaičiaus net neįvardysime. Jis kas dieną kinta. Kai G.Georgiienko ruošėsi vykti į Lietuvą, žuvusiųjų buvo vienoks skaičius, o kai mūsų žmonės skaitys šį interviu, netekusių gyvybės Ukrainos policininkų bus dar daugiau.
„Tai tikrai didžiulė problema, bet jie vykdė savo pareigą“, – ir apgailestavo, ir suprato aukų neišvengiamumą G.Georgiienko. Juk vyksta karas, jo šalis užpulta gausaus ir nuožmaus priešo. Pašnekovas neslėpė, kad buvo ir tokių pareigūnų, kurie išdavė Ukrainą ir liko priešo pusėje. Pasak jo, reikia apie tai kalbėti, nes tai – nepagražintas gyvenimas, ir anksčiau ar vėliau išauš diena, kai išdavikai atsakys pagal įstatymą.
Profsąjunga išliko naudinga
Ką veikti pareigūnų profesinei sąjungai, kai kova dėl geresnių darbo sąlygų, viršvalandžių apmokėjimo ar didesnio atlyginimo liko praeityje? Kai Ukrainoje buvo taika.
Profesinė sąjunga ėmėsi veiklos, kuri gali realiai padėti karo sąlygomis. Ir darbo daugiau negu pakanka. „Labai daug vaikinų – ypač pirmosiomis karo savaitėmis – pateko į baisius bombardavimus. Kelioms dešimtims buvo sunkiai sužalotos akys, ir, kad būtų išsaugotas regėjimas, reikėjo skubiai operuoti. Tarkime, vaikinams 22-23 metai, tuoj pat nesuteikus pagalbos kitose šalyse, jie galėjo apakti. O vietos gydytojai sakė, kad negali padėti, regėjimas sparčiai nyksta, ir mes turėjome skubiai evakuoti juos į valstybes, kuriose suteikta pagalba. Žinoma, tam reikėjo ir organizavimo, ir rasti pinigų, – teigė Visos Ukrainos Nacionalinės policijos profesinės sąjungos vadovas. – Kita veikla, kur aktyviai įsitraukė mūsų profesinė sąjunga, buvo pagalba policininkų vaikams ir žuvusių pareigūnų šeimoms. Ką konkrečiai galėjome dėl jų padaryti? Buvo labai daug atvejų, kai tėvai dingę be žinios, patekę į nelaisvę, žuvę arba atlieka tarnybą kitoje vietovėje. Likusios našlės su vaikais. Mes kreipiamės per savo profsąjungos atstovus, kurių kiekvienoje srityje turime, į našles, kad leistų nuvežti vaikus pailsėti, tarkime, į Turkiją porai savaičių. Reikdavo notaro patvirtinimo, kad su mūsų atstovu motina leidžia vaikui išvykti į užsienį. Matytumėte, kokie pajuodę iš skausmo, baimės tie vaikai išvykdavo, o kokiais šviesiais veidais parvažiuodavo, atsigavę, kupini teigiamų įspūdžių! “
Lengviau ginti, kai šeima saugi
Ši profesinė sąjunga rūpinasi ne tik žuvusių policininkų vaikais. Kartą evakavosi visas rajonas, su ešelonu traukėsi ir policijos pareigūnų šeimos. „Kai visi atvyko į nustatytą vietą, suradome savus, klausėme, kaip įsikūrė. Blogai. Pinigų nėra, nieko nėra. Ir tokiais atvejais stengdavomės perkelti į labiau komfortiškas, geresnes sąlygas“, – pasakojo pašnekovas.
Jam pritarė kolegė Liubov Buniakina: „Ne visi vaikai buvo absoliutūs našlaičiai. Policininkai gavo įsakymą, paėmė ginklą ir išėjo į karą, o šeima liko pavojuje. Jie vykdo pareigą, o kas pasirūpins jų artimaisiais? Kalbant apie civilius, viskas aišku: vaikai paprastai būna su savo tėvais. O kas padės pareigūno, ginančio mus, vaikui? Tada Genadijus pasakė: „Mes privalome to imtis: juk jie išėjo ginti mus, o mes turime padėti jų šeimoms, nes šeimos yra svarbiausia, dėl ko jie gyvena ir dėl ko jaudinasi. Kai pareigūnai žino, kad šeima saugi, jie ramiai atlieka pareigą“.
G.Georgiienko atskleidė, kaip ieškojo pagalbos bei resursų. Iš viso pagalbos buvo kreiptasi į 34 draugiškas Ukrainai šalis, Gennadii rašė laiškus Ukrainoje esantiems jų pasiuntiniams ir savo šalies atstovams tose šalyse... Neslepia: su ašaromis akyse kreipėsi. Siekė evakuoti visam laikui arba išvežti pailsėti vaikus nuo 8 iki 15 metų, ypač iš teritorijų, kurių jau nekontroliuoja Ukraina. Jei tėvai dingę be žinios, žuvę, surinko vaikus Ukrainos centre. Labai operatyviai, vos per tris dienas iš buvusios vaikų poilsio stovyklos, priklausiusios vidaus reikalų sistemai, sukūrė bazę, kur buvo galima visus atvežti, aprengti, apauti, pamaitinti, suteikti poilsį, išsiaiškinti, kokios pagalbos kuriam reikia. Gal vieniems padėti išvykti į Vakarus, kur nėra karo, kitus nukreipti vietoje pagalbą teikiančioms tarnyboms.
Pasirūpino ir mažiausiais
Per 11 išvykų į šalis, kurios išgirdo pagalbos šauksmą, pernai G.Georgiienko ir jo kolegoms pavyko padėti daugiau negu 700 policijos pareigūnų vaikų; iš jų 126 vaikai yra žuvusių pareigūnų vaikai.
Atsiliepė Italijos, Slovakijos, Latvijos, Turkijos ir daugelio kitų šalių atstovai. Vaikai buvo priimti į tų šalių sanatorijas, poilsio stovyklas. Mecenatai Turkijos verslininkai du kartus per metus priėmė ir visiškai išlaikė po 50 vaikų, o vieną kartą 100. Visi grįžo laimingi, pailsėję.
Problema buvo tik viena: keliauti su prižiūrinčiu pareigūnu į užsienį be tėvų galėjo tik vaikai nuo 9 metų, nes tik tokio amžiaus jie jau moka dirbti komandoje. Kai Gennadii prieš porą mėnesių kalbėjosi su Ukrainos Nacionalinės policijos vadovu ir papasakojo, kuo užsiima profesinė sąjunga, sužinojo, kad labai daug kreipiasi mamų su priekaištu, kodėl neima mažesnių vaikų. Tada išrinko būrelį našlių mamų, kurios turi mažų vaikų, pirmą kartą tą praktiką išbandė, išvyko mamos į Turkiją su mažiausiais vaikais...
Liubov Buniakina: „Našlė įsivaizduojama kaip gana sena moteris, o pas mus ta sąvoka pakito, nes našlė dažniausiai yra 20-30 metų. Namus subombardavo, tėvai žuvo, vyras žuvo, o ji viena su vaikais. Paėmėme tokią grupę. Pabandėme, supratome, ko reikia, kaip jiems geriau, ir vėliau plėsime šią praktiką“.
Asmeninės tragedijos
Apie sunkumus ir asmenines tragedijas ponas Gennadii nepasakojo. O kai truputį užsiminė, tai tik kitų ukrainiečių tragedijų kontekste. „Sunku net aprašyti panašią katastrofą, kokia pas mus įvyko su Kachovkos vandens saugykla. Kai buvo susprogdinta šios hidroelektrinės užtvanka. Mano pusseserė už mane vyresnė dešimčia metų, jai per septyniasdešimt. Buvo ištekėjusi už jūreivio, abu pasistatė namą, vyras buvo auksarankis ir viską pats sukūrė: ir baldus pagamino, ir sienas dažė, toks jau jis buvo. Tiesa, mirė, o našlei liko vienintelis džiaugsmas – kiekvienas namų centimetras, primenantis jos vyrą. Kai mums paskambino, ji ne kalbėjo, tik verkė. Sakė: „Tu neįsivaizduoji, kas čia įvyko... Viskas... Viskas, ką abu visą gyvenimą kūrėme... Namas iki stogo paskendo, bet nenorėjau iš ten evakuotis. Atvyko policininkai su kateriais ir privertė išvykti. Kai vėliau grįžau pažiūrėti, viskas buvo prapuolę... Namas po vandeniu išbuvo dvi savaites. Neliko nieko sveiko. Tik niūrios permirkusios sienos, – prisiminė pašnekovas. – Tokių kaip pusseserė, likusių be namų ir tik su į rankinę telpančiu „turtu“, ten dešimtys tūkstančių. Ji dabar Odesoje pas giminaitę bute prisiglaudė. Gerai, kad abi sutaria“.
Padėjo Lietuvos policijos profesinė sąjunga
Pašnekovas sako, jog karo tema galima kalbėti be galo, nes tai yra nesibaigiantis skausmas. Ir didžiausi šviesuliai, anot jo, yra skubantys į pagalbą, tokie kaip Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė Roma Katinienė. „Žmonės kaip ji užsideda „riterio šalmą“ ir lekia vos pakviesti, – dėkingumą reiškė ponas Gennadii. – Roma buvo Ukrainoje du kartus, ji yra tikra Ukrainos draugė. Nė mėnuo nepraėjo nuo Rusijos įsiveržimo pradžios (L.Buniakina patikslina, jog po savaitės - aut, pastaba), o R.Katinienė bei kolegos galvotrūkčiais lėkė į Ukrainą su 2 sunkvežimiais, pilnais humanitarinės pagalbos. Mes turime žinybinę ligoninę, gydymo įstaigų teritorijose. Kadangi iškart pasipylė sunkiai sužeistųjų banga, o trūko medikamentų, tvarsliavos, turniketų, nepakako kraują stabdančių, kraują skystinančių vaistų, Roma atvežė visko, ko prašėme. Ji – karys, mūsų medikai labai apsidžiaugė, dėkojo, nes pagalba mus pasiekė laiku ir greitai. Prieš tai R.Katinienė paskambino ir paklausė, ko reikia. Kartą, kai atvyko Roma, priešas netoliese visiškai subombardavo poligoną. Vykti į karo apimtą mūsų šalį yra didvyriškas poelgis“.
LPPS pirmininkė Ukrainoje su labdaros siuntomis lankėsi du kartus. „Pamatė reakciją, grįžo namo, surinko ko reikėjo... Medikamentų, drabužių suaugusiems ir vaikams, maisto, šiltų daiktų, nes elektros nėra, nėra pinigų, karas – nenoriu jūsų gąsdinti... Labai linkime, kad jūsų šalies tai neištiktų, – tai G. Georgiienko žodžiai. – Mes su kolegomis labai dėkingi ir jūsų profesinės sąjungos nariams, kurie surinko visko, ko reikėjo. Būtinai parašykite mūsų didžiulės padėkos žodžius. Tegu jie perskaito, kaip mes vertiname ir gerbiame“. Europos policijos sąjunga (EPU) taip pat prisidėjo: padovanojo 20 planšečių tiems Ukrainos policininkų vaikams, kurių visus namus su daiktais priešas subombardavo.
Apie atlyginimus
Statistinis vidutinis Ukrainos policininkas, tarnaujantis teritorijose, kuriose nėra karo bei realaus puolimo ir teritorijos užgrobimo veiksmų, gauna 20-25 tūkstančių grivinų atlyginimą per mėnesį. Tiems, kurie kovų zonoje, tenka 30 tūkstančių grivinų priedas. Lyginant su taikos metais, atlyginimai nepakito, tai yra, nekilo, o dalį suryja didelė infliacija. Pareigūnai sako, kad seniau to pakakdavo neblogam gyvenimui, o dabar einasi labai sunkiai. Lėšos keliauja aprūpinimui tuo, ko reikia kare – aprangos, gero apavo, šarvuotų liemenių ir kitų dalykų.
„Bendraujame su profesinės sąjungos atstovu, bet nieko nebus pasakyta apie įprastas profsąjungų veiklas, čia gausis reportažas apie didvyrius“, – pastebėjome.
„Mes ne didvyriai, mes tik rūpinamės didvyrių užnugariu, – kuklinosi pašnekovas ir pridūrė. –Manęs jau neima kariauti, man virš 60 metų“.
Comments